EN
MARIARS Koncertai
pristato
kamerinės muzikos klarnetui ir fortepijonui programą
"Prancūzų ir amerikiečių sonatos"
Atikėjai:
Rimvydas Savickas (klarnetas)
Marija Mirovska (fortepijonas)
2023 m. lapkričio 22 d. trečiadienis, pradžia 18 val.
Vilniaus Rotušė
Koncertą remia Lietuvos kultūros taryba ir Institut français de Lituanie
Klarnetininkas Rimvydas Savickas ir pianistė Marija Mirovska pristato naują programą, kurioje – XX a. prancūzų ir amerikiečių muzika. Rotušės koncertų salėje skambės gerai publikai žinomos F. Poulenco ir C. Saint-Saenso sonatos, kartu su pakankamai retai atliekamu L. Bernsteino opusu.
Ypatingas šio vakaro kūrinys Rotušėje – Aarono Coplando sonata, kuri pirma buvo parašyta smuiko ir fortepijono duetui, bet vėliau aranžuota paties kompozitoriaus klarnetui ir fortepijonui. Programoje „Prancūzų ir amerikiečių sonatų vakaras“ atsiskleidžia subtilus ir daugiaspalvis klarneto ir fortepijono dueto grožis. Šios programos kūriniuose, XX a. muzikoje, visokeriopai sąveikauja praėjusių epochų stiliai: nuo romantinių atgarsių C. Saint Saenso sonatos sąskambiuose iki neobarokinių ir folklorinių skambumų A. Coplando sonatoje.
Camille Saint-Saënso Sonata klarnetui ir fortepijonui, op. 167 (Es-dur), buvo sukurta 1921 m. Ji – vienas paskutinių kompozitoriaus sukurtų kūrinių. Tai yra antroji sonata iš trijų sonatų, kurias kompozitorius tais pačiais metais sukūrė trims pučiamiesiems instrumentams: obojui ir fortepijonui (op. 166) ir Sonata fagotui ir fortepijonui (op. 168). Šį kūrinį C. Saint-Saënsas dedikavo žymiam to meto atlikėjui – klarnetininkui Auguste’ui Perierui, kuris garsėjo virtuoziškumu ir ypatingais techniniais gebėjimais. Sonatą sudaro keturios dalys: Allegretto, Allegro animato (Scherzo), Lento, Molto allegro. Pirmosios dalies pirmoji tema – tai rami melodija, kuri prisijungia prie lygių įžanginių fortepijono aštuntinių natų. Po energingos vidurinės dalies grįžta pirmoji tema, kuria pabaigiama pirmoji dalis. Antroji dalis – trijų dalių formos švelnusis Scherzo, pripildytas elegantiško jausmingumo. Trečioji dalis Lento – tamsios ir slegiančios nuotaikos prisodrinta atmosfera, perauganti į jautrų ir subtilų piano antroje dalies pusėje, tačiau gana greitai, beveik nejuntamai (attacca) pereinanti į ketvirtąją – Molto allegro – dalį. Paskutinioji sonatos dalis leidžia klarnetininkui atskleisti virtuozines galimybes, kol galiausiai sugrįžta lyriška ir nostalgiška (tarsi viso kūrinio apibendrinimas) pirmosios dalies pirmoji tema.
Francis Poulencas (Francis Poulenc) Sonatą klarnetui ir fortepijonui, FP 184, baigė kurti prieš pat (staigią) mirtį 1963-iųjų pradžioje… Todėl kūrinys suskambėjo jau po kompozitoriaus mirties. Premjerą atliko to meto muzikos įžymybės – Benny Goodmanas (klarnetas) ir Leonardas Bernsteinas (fortepijonas). Nors sonatą autorius dedikavo kito žymaus prancūzų kompozitoriaus Arthuro Honeggerio atminimui, premjeroje vyravo paties F. Poulenco pagerbimo nuotaikos. Sonata tarsi apibendrina jo kūrybą pirmoje ir antroje dalyje atskleisdama asmenybės brandą ir religinio pasišventimo užuominas, o trečioje dalyje jos muzika tarytum sugrąžina visus į pašėlusią, nerūpestingą jaunystę. Vienas apžvalgininkų šią sonatą pavadino gulbės giesme, žavinga kaip ir visa jo muzika. (Parengta pagal Laimutės Ligeikaitės tekstą)
Aarono Coplando (Aaron Copland) Sonata klarnetui ir fortepijonui. Kompozitorius šią sonatą dedikavo savo draugui leitenantui Harry H. Dunhamui, kuris žuvo mūšyje Ramiojo vandenyno pietuose 1943 m. A. Coplandas sakė: „kai kurios Amerikos liaudies melodijų savybės tapo dalimi mano paties komponavimo stiliaus, kas atsispindi šioje sonatoje“. Ją sudaro įprastos trys dalys, iš kurių dvi paskutinės yra grojamos be pauzės. Remiantis autobiografine A. Coplando knyga (Aaron Copland: The Life and Work of an Uncommon Man), A. Coplandas 1980 m., konsultuodamasis su dviem klarnetininkais (T. Paradise’u ir M. Websteriu), pats sukūrė šios sonatos transkripciją iš versijos smuikui ir fortepijonui į versiją klarnetui ir fortepijonui. 1970 m. klarnetininkas Timothy Paradise’as savarankiškai atliko šio kūrinio transkripciją, o Michaelis Websteris 1986 m. atliko oficialią A. Coplando kūrinio transkripcijos versiją viešai premjeroje su pianistu Barry Snyderiu. Pastaroji versija su nežymiais pakeitimais (transponavimas į tercija žemesnę tonaciją, taip pat – kai kuriose vietose iš keleto natų, skirtų atlikti smuiku, klarnetui paliekant vieną natą…) buvo publikuota 1988 m. „Boosey&Hawkes“ leidykloje.
Leonardo Bernsteino (Leonard Bernstein) Sonata klarnetui ir fortepijonui sudaryta iš dviejų dalių. Pirmoji – trumpas Grazioso, kuris susideda iš švelnių ir lyrinių refleksijų bei užuominų į hindemitišką harmoniją, kupiną džiazo ritmų. Andantino – jaudinanti džiazo, šokio ir A. Coplando stiliaus samplaika. Kompozitorius P. Hindemitas (buvęs 1940 m. reziduojančiu Tangelvudo / Tanglewood festivalio kompozitoriumi) apie šį kūrinį atsiliepė kaip apie subtiliai užsimenantį apie A. Coplando įtaką, tačiau tobulą kūrinį, kuris labai tiko ,,Tangelvudo festivalio“ idilinei atmosferai. Premjerą atliko klarnetininkas Davidas Glazeris ir Leonardas Bernsteinas.
PROGRAMA:
C. Saint-Saëns – Sonata klarnetui ir fortepijonui, op. 167, Es-dur
F. Poulenc – Sonata klarnetui ir fortepijonui, FP 184
A. Copland – Sonata klarnetui ir fortepijonui
L. Bernstein – Sonata klarnetui ir fortepijonui